FINLANDija

Rūta: Klausyk, aš viršvalandžių turiu. Tai aš pasiimsiu kurią dieną laisvą, gerai?
Prodiuserė: aha aha aha.. gerai… bet ne.
Rūta: tai gerai, ar negerai?
Prodiuserė: gerai gerai, bet nežinau…
Rūta: tai gal man pas kokią kitą moterį eiti paklausti?
Prodiuserė: jo jo, gal nueik pas HR, nors ne.

Taip ir likau nieko nesupratusi. Gal kinų kalboje čia koks niuansas su tais „taip taip taip ne” yra? Dar neišsiaiškinau…

Ai, ir dar. Savaitgalį tikriausiai kad pradėsiu vizitu į pačią komunizmo širdį ir nu raudoniausią salę ant šios geltonosios žemės: NPC & CPPCC susitikimus. Komunistų partija pristatinės praėjusių metų apžvalgas, aptars esančią situaciją ir pristatys ateinančių 5 metų planus… Turėčiau iPad‘ą, tai tas devynias dienas, 5 valandas per dieną žaisčiau kokius tai „Angry birds”, ar ką. O dabar…

Kolega spėjo pasijuokti, kad būsiu visuose spaudos objektyvuose - viena šviesi galva juodulių jūroje (aš čia apie kinų plaukų spalvą, don‘t get me wrong…). „Žvaigžde tapsi per porą savaičių, o aš per 6 metus niekaip nepakylu aukščiau savo laidos rėmų.” Pac kalc.

Nu ką, pirma savaitė Kinijoje… Jau baigiu išmokti stumdytis. Kaip ir Šanchajuje, taip ir čia turiu būti baisi užsienietė ir stumti bobutes iš kelio. Bet kitaip tikrai neįmanoma. Vakar vos nepravažiavau metro stotelės. Stovi vidury durų ir nesitraukia. Tai kaip man jaustis. Čiut stumtelėjau. Sumurmėjo kažką. Bet patys, tai net neleidžia iš metro ar lifto išlipti, braunasi baisiausiai į vidų. Kova už būvį…

Dar labai negailestingai pradėjau naudotis savo balta oda ir šviesiais plaukais. Restoranams labai patinka, kad pas juos apsilanko vakarietis ar vakarietė. Tai labai maloniai priima, skuba, bėga. Aš jau net be eilės pradėjau kartais lysti. Nes jie patys pasitraukia, leidžia man praeiti. Tai ar aš stovėsiu ir sakysiu ne ne ne… Gal kas ir norėtų užvožti tokiai karvei, bet kas dabar vaikeli pasieks tos 180cm ūgio karvės galvą…

Prie įėjimo į darbovietę stovi apsaugininkai - kareivukai. Kiekvienam jų yra po kokį 12 metų. Tokie jaunučiai iš veidukų. Vienas jau draugelis mano. Šiaip įeiti galima tik su darbuotojo pažymėjimu. O mano draugas jo jau nebeprašo. Ir dar geros dienos palinki praeinant. ou jėėė… Bet šiaip tai užknisa su tais pažymėjimais. Kiek kartų pro juos eini, tiek jie prašo pažymėjimo. Paima jį, pavarto, pažiūri į veidą, į pažymėjimą, vėl į veidą. Neturiu aš tiek kantrybės su jais. Bet užtat kolega mane pamokė, kaip viso šito išvengti. Nuo šiol visuomet laikau nusitvėrusi savo palto apykaklės, neva tai šalta ir pažymėjimą laikau taip papų lygyje. NEI KARTO NEPRAŠĖ. Net rimtai nepažiūrėjo į pažymėjimą! O jau linksma, o jau linksma. Pakikenu į kumštuką viena eidama.

Dar baigiu įvaldyti išnaudojimo meną darbiniuose santykiuose. Perleidžiu darbus taip sakoma. Visuomet prašau pagalbos geriau angliškai šnekančio kinietuko. O jie pasakyti „ne” nelabai moka. Va ir šiandien nusiunčiau 20 nuorodų į įvairių grupių ir atlikėjų puslapius, kad surastų man jų kontaktus ir suderintų interviu. Tai Beijing Beatles intervas jau beveik suplanuotas. Ryt einu į Modernaus meno muziejų. Kažkokios parodos atidarymas. Mažos kiniškos rankytės pakaukšėjo klavišiukais ir suorganizavo man pakvietimą į spaudos konferenciją. Life is a dream :)

O šiaip Kinija nėra blogai. Oras, žinoma, kiek labai jau užterštas. Bet jei papučia vėjas, tai visas išmetamąsias dujas nupučia (tikriausiai link Korėjos). Ir išlenda saulutė. Gal reikėtų ir man tą kaukę ant veido nusipirkti. Čia labai visi nešioja. Grįžus į Suomiją plaučiai patirs šoką nuo gryno oro.

Kolegė negalėjo patikėti, kad Lietuvos ir Suomijos ežeruose galima plaukioti. Sakė sekanti kelionė bus į Europą. (ES turizmo ten kažkokia asociacija už kiekvieną atvykstantį kiną man galėtų pamokėti… Aš dar ne tokių dalykų galiu pripasakoti…)

Ir šiaip, pavasaris čia. Tai kaip kažkas iš draugų juokavo, kad pavasarį matysiu du kart. Vieną Kinijoje ir kitą - grįžusi į Suomiją.

Beje, nuomonė, kad visi kinai moka kongfu yra nesąmonė. Jie visi yra kulinarai.

Tai kaip gali susilaikyti, kai tokios braškės lentynoje guli. NIEKAIP. Užrašų skatyti nereikėjo, produktą matau. Tai ir nusipirkau. Bet jau skonis… Joks. Ir nežinau, ar aš ne iš tos vietos tas braškes pirkau, ar joms dar peranksti būti braškėmis, bet atsikandau ir nesupratau. Nei kvapo, nei skonio. Bet mini apelsinukai, tokie stiklinių kamuoliukų dydžio, arba tie maži maži slyvukai kaip būna, tai va tie skanūs. Dar reikia paklausti, ar juos su visa žieve ir galima valgyti. Nes bandžiau lupti ir nesilupa…

Čia mano draugė. Kad pozavo, kad pozavo. Iš kart supratau, kad būsim geriausios draugės. Ir tikrai neįsivaizduoju, ką ji čia turi ir ką su tais daiktais daro… Kišo į tokį varikliuką, gal lupo ar smulkino, nesupratau…

Na ir dar kurią dieną tikrai nusipirksiu va taip keptą bulvę… (Tikriausiai ten bulvė, ką aš žinau…) Matosi ten per apačią jis tą daiktą pakūrena ir va kepa taip bulves. Su lupenom, viską…

Ir dar ant rankos užsirašiau kaip kiniškai maišelis, nes vakar su pardavėja kol susikalbėjom… O va šiandien tik tris kartus pasakyti reikėjo. Ir suprato. Ruta - kinų kalba: 1-0.

Taip taip, porai mėnesių reikėtų keisti blogo pavadinimą, nes net 9 savaites praleisiu tarp mažų, geltonų kinų, pačioje politinėje Kinijos širdyje – Pekine.

Nuotykis, tai tolka tak… Linksmybės jau prasidėjo Helsinkio oro uoste. Vos praėjus pro vizų patikrą, kuri yra praėjus kokį trisdešimt terminalų, atsiveria visa galybė parduotuvių ir išprotėjusių azijiečių rojus. Antrasis duty free. Nieko ten mandriau, tik brangesnės parduotuvės. Nes bent jau kinai, tai elgiasi kaip naujieji rusai, mano gimtojo sodžiaus „gonščikai“ arba kaip sakė T. – bemoksliai emigrantai grįžę į Lietuvą. Perka VISKĄ ir į kainas net nežiūri. Vienos moteriškės apsaugos darbuotoja žadėjo neįleisti į lėktuvą. Atėjo su trim didžiausiais maišais, apsaugos darbuotoja sako neleisim, gi galima tik vieną krepšį turėti su savimi. Kinė šaukia, kad čia ne krepšys, čia plastikinis maišelis :) (Nesvarbu, kad į tą plastikinį „maišelį“ būtų galima 5 metų vaiką įkišti. Gaila, nebemačiau kaip pasibaigė, reikėjo lipti į lėktuvą ir užsiimti sėdynės rankenas, kad kaimynas neužimtų.

Bet pataikiau atsisėsti pačiame linksmybių epicentre. Lėktuvo gale sedėjom gal koks 10 ne-azijiečių. Likę – ekskursantai iš Kinijos. Kad ekskursantai, tai nusprendžiau pati, nes raudona, blizgančia striuke apsirengęs „suteneris,“ visiems susėdus į lėktuvą surinko ekskursantų bilietėlius. Ir visi ten vieni kitus pažinojo. Pasijaučiau sėdinti devintokų ekskursijos autobuse, važiuojančiame į jūrų muziejų (nesvarbu kur, svarbu kad veža).

Lėktuvas nespėjo pakilti ir prasidėjo balius. Iš maišėlių pradėjo traukti visokius užkandžius – nuo sausainukų, pyragaičių, iki dešrelių ir …. vištos kojelių!!! Taip taip, vištos kojelių, su trim pirštais ir nagais. Net nupurto prisiminus.

Vos pamatė stiuardesę, pradėjo prašyti alaus. Ji iš mandagumo atnešė vienam, kitam, paskui jau puse lėktuvo to alaus užsinorėjo. Nu ir pradėjo chebra gerti. Atsistoję sveikino vienas į kitą, kikeno. Nu tikras balius.

O kai gavom maistą, tai šalia sėdėjęs kaimynas su manim lenktyniavo. Bet tikrai. Taip žmogus skubėjo… Tik ta šakutė nelabai jo klausė. Aišku, būtų man lazdeles davę, kai dar nemokėjau jomis naudotis, tai būtų buvęs toks pats vaizdas.

Tada vėl linksmybių eilė einant į maisto prekių parduotuvę. Kolega buvo sakęs, kad labai netoli yra toks „marketukas.“ Nueinu, lyg ir ta vieta. Ale kur įėjimas. Žiūriu bobutė tokia lenda pro duris-kaldrą, galvoju lysiu ir aš. Nu ir vaizdas kaip Kauno bazėse. Vos praėjus kaldrą, stovi greito maisto pardavėjai. Kepa viską aliejuje ir ant pagaliukų sumovę pardavinėja. Nu galvoju eisiu toliau. Įeinu pro dar vienas, šį kartą jau duris – elektronikos skyrius. Nuo telefonų iki Panasonic siurblių (dar nebuvau mačiusi Panasonic siurblio). Lipu į antrą aukštą (nes valgyt jau noriu), o ten – dušo kabinos, klozetai ir t.t.. Trečias aukštas – garso įrangos, kolonėlės, mokrofonai ir … pianinai!!! Nu vos susilaikiau nenusipirkusi vieno. Galiausiai radau tą maisto prekių skyrių. Ir pasijutau kaip prieš 4,5 metų atvažiavusi į Suomiją. „Spėk pavadinimą ir pirk“. Tai gerai, kad yra produktų, ant kurių bent žodis užrašytas angliškai, tai tik tuos ir pirkau.

Spaudos kioskelyje bandžiau nusipirkti SIM kortelę telefonui.. Duoda pardavėjas man papildymą ir viskas. Sakau ne ne, SIM SIM SIM. Atidariau telefoną, rodau, tada jau suprato. Tada rodo į lentą. Ten surašyti telefonų numeriai. Kuo geresnis numeris, tuo brangesnis. Tai ėmiau pigiausią, už 65 juanius (apie 27litus). Tada pardavėjas paėmęs telefoną pradėjo grūsti tą kortelę į telefoną. Nu iš kart matau, kad ne taip. Sakau duok įsidėsiu (daugia gestikuliavimo ten buvo, nei žodžių). Neduoda. Nu galiausiai įgrūdo tą kortelę ir aš jau imu telefoną iš jo rankų. Rodo į mano ranką su pinigais ir sako, kad pirma pinigus duočiau, tada gausiu telefoną. Aš irgi taip daryčiau. Visi užsieniečiai vagys.

Vakarop kaip tikra moteris išėjau į Wandą. Prekybos centrą. Dydis tai gal kaip 1,5 Akropolio. O gražus, o blizgantis, o visko daug. McDonalds, KFC, Vero Moda, Crocs…

Bandžiau pavalgyti kiniškame greito maisto restorane (į tikrą restoraną dar nedrįstu eiti). Meniu viskas surašyta kiniškai. Paveiksliukai, kaip reikia manyti, gražūs. Dūriau pirštu į pirmą pasitaikiusį, sakau „duok tą“. Tai už 32 juanius (apie 13litų) gavau sriubos, salotų ir kiaulienos-ryžių-kiaušinių patiekalą, bei likau pusiau pavalgiusi. Kažkaip tokia tąsi kiaulienos šoninė ir nedakepęs kiaušinis (jis toks turi būti), labai jau „britkus“ buvo. Skanu, ir net labai, bet kai pagalvojau, kad tas kiaušinis ne toks ir nebegalėjau valgyti.

Prisipirkau veidui kaukių visokių. Tik reikėjo labai atsargiai pirkti, nes daugiau nei pusę kaukių – veido balinimui. O AŠ TO NENORIU. T. liepė pabandyti ant kokios kinės, ar tikrai balina :)

Oras Pekine visai neblogas. Vakar buvo –3,šiandien jau +5. Saulutė šviečia. Tik vėjas šaltokas. Lėktuvas nusileido 7 valandą ryto. Dangus mėlynas, taip gražu. Galvoju ką jie čia šneka apie tą užterštumą. Per viešbučio langą dar padariau nuotraukų. Bet viskas labai greit apsivertė. Išėjau į parduotuvę apsipirkti maisto, grįžusi dar numigau. Ir po daugmaž 6 valandų nuo pirmųjų nuotraukų padarymo, žiūriu per langą, kad virš gatvių jau kabo smogas. Reiks pirkti tą tokią kaukę ant veido, kad nenumirčiau. Čekidaut ze pikčarz:

Hepi sikstynth of fiebruar. Ai lav jų, mai maze kantri.

Nu gal kokią bobutę ir pastūmiau, tą nahaliavną jogurtą imdama, bet a čia bėda… Užtat kokio skanumo…

Dalintoja stovėjo su padėklu, kol bobutės (ir tokie, kaip aš) iš jos jogurtus griebėm, ir rėkė: “Hyvää ystävänpäivä” (Geros draugų dienos.. taip taip, ne įsimylėjėlių (nes tai jau būtų gan didelis emocijų rodymas), o draugų. Taip kad ir berniukai gali sveikinti berniukus, ir mergaitės mergaites. Šiandien masinė draugystė Suomijoje.)

P.S. Apie skype virusą girdėjot? Mano dėdulė jau bandė apvirusinti ir mane… Tikiuosi darbinis kompas apsaugotas kokia tai programėle, nes kitaip tai jau turėsiu jį ir aš.

Vienoje eilėje stoviu aš, laukiu priduoti pasą vizai, kitoje stovi vyras, atėjęs pasiimti paso jau su viza. Padavė jam moteriškė visus dokumentus, jis jau lyg ir mokėti pinigus, tik žiūri, kad ne jo pasas. Ne jo, bet jo dukters!!! Jis apsirikęs atvežė ne savo pasą, o kadangi visi balti žmonės vienodi, tai priėmėja nepamatė, kad paso nuotrauka ir nuotrauka ant prašymo yra ne tokia, vizų išdavėjas matomai taip pat nepažiūrėjo į nuotraukas ir vizą mergaitė gavo.

Nu tai ką reikia sakyti?!

O tiek betrūko… Šį savaitgalį rezultatu 62,6% - 37,4% suomiukai prezidentu išrinko Sauli Niinistö. Nieko toks vyriškis, apie jį aš visiškai nieko nežinau, nes labai tikėjausi, kad laimės Pekka Haavisto, kuris oficialiai yra pasisakęs apie savo gėjiškumą (į priėmimą pas gražuolę prezidentę buvo savo partnerį atsivedęs) ir tikėjausi, kad jo laimėjimas bus ir mano laimėjimas. Būčiau juokusis, kad jie politikus įdomiai renkasi. Arba gražuolė Tarja, arba mažumos atstovas.

Aš jaučiu, kad jie čia spiceliai man taip.. nu nieko. Dabar tik reikia tikėtis, kad jis ten kokios koalicijos su tuo pabaisa Timo Soini nesudarys ir manęs, bei mano kolegų A. ir J. nesusodins į vieną traukinį kartu su Geniuku Pisliuku ir nedeportuos iš kur atvykę. Nes aš 20 valandų viename vagone su Jeronimu Geniuku Pisliuku tikrai neištverčiau…

Žo… laukiu dabar kartu su visa Finlandija geresnės ateities ir šviesesnio rytojaus. Kaip mūsų vienas šefas šiandien pasakė: “ateitis bus tokia šviesi, kad kitą susirinkimą vesim užsidėję akinius nuo saulės.”

ai, beje, vos nepamiršau pridėti foto: Šitaip šitaip va ir va kaip suomis rinkimus seeeekaaaa…. (aš čia pasitelkusi pilnaties magijas nustačiau, kad jis rinkimų rezultatus traukinyje telefoniniu radijo imtuvu sekė…)

Traukiny pusę kelio vėmė tūlike (netoli tūlikas, akustika gera, o ir aš ne kurčia), po to kabinėtis prie senutės pradėjo. Atsisėdęs išsitraukė alaus didelę skarbonkę, gurkštelėjo, apsiramino ir manęs klausti pradėjo, ar jau Helsinkis. Sakau „jo jo, stoja traukinys stotelėj, paskubėk”.

Ot ir ne Helsinkis buvo. Iki Helsinkio dar toloka… Bus jam prie bobučių kabinėtis. Galės su kitu traukiniu dabar važiuoti. Nei kiek blogai nesijaučiu. Greičiau jaučiuosi gerą darbą padariau. Sekantį kartą turėčiau nemokamai važiuoti. Esu, tokia.. kaip sakoma.. geroji teta, senučių gelbėtoja ir piktųjų dvasių latrų baidytoja. Ką ne faina aš…

Lietuviška Wikipedijos versija, pagrindinis puslapis… Net aiktelėjau pamačiusi.