FINLANDija

Velykas jau kokie 4 metai is eiles svenciu ne Lietuvelej. Vis kazkaip negriztu. Tai koks Martynas atvaziuoja lindyhopiauti, tai teveliai aplanko. O siais metais, kaip jau ir galima suprasti, velykavau Kinijoje.
Suomija atostogavo jau nuo penktadienio, Lietuva dar ir pirmadieni. O cia Velyku nera. Cia religiju nera, taip kad ir metiniu svenciu, kurias svenciame musuose - nera. Nu taip taip, religijos egzistuoja, bet ne valstybine prasme. Uzmerkiam mazas geltonas akytes ir pykst pokst - ju nera.

Pasigooglinusi radau Romos kataliku baznytele, labia netoli centro. Ir sekmadieni suomiskai pasipuosusi (ne tokia suglamzyta palaidine, iseiginiais dzinsais), isejau svest svente, ten kur ja ir reiketu svesti.

Kolege man pasnibzdejo, o kaip veliau paaiskejo - sumelavo, kad misios prasideda 10 valanda. Nuvaziavau ciut anksciau, kad nepaveluociau, viska. Ir ziuriu prie baznycios minia. Zmones I gan nemaza baznycia netelpa, stovi baznycios teritorijoje ir dar net uz jos. Pradejo ir issipuste baltieji rinktis. Dar kazkoks bernelis pripuoles pradejo klausineti, ar nepavelavo. Sakau nezinau. Misias kunigas kiniskai veda, per placiaekranius televizorius pakabintus ant baznycios sienu, palaiminima duoda. Po gero pusvalandzio prasibroviau iki baznycios laiptu. Koks penkiolika apsaugininku grieztai palaike tvarka, kad nieks nesibrautu i baznycia, kol nepasibaige misios. Bet jei rankose turejai bambali sventam vandeniui, galejai ikalbeti piktaji dede. Bobutes atsinesusios poros litru talpos butelius kad pylesi, maziau tokius reikalus apgalvojusios jaunosios tikinciosios sventa vandeni i arbatos termosus pylesi. Atrodo, kad namiskius maudyti tame vandenyje planuoja. Valanda veliau, nei planuota prasidejo ir angliskosios misios.

Po gero pusvalandzio pradejom krikstyti “naujuosius baznycios narius”. Visi tokie jau ugteleje tie nariai, jauniausiai panai kokie 25 buvo, o kinei Monikai (cia jos toks vardas, taip kunigas sake), jau net gal ir netoli 80-ies. Visu krikstynu metu, kurios truko VALANDA, visa baznycia stovejo, ir sveikindami plojo. Plojom po to, kai kunigas uzpyle visiems and galvu svento vandens, po to, kai iteike zvakes, po to, kai ju pecius uzdenge kriksto skraiste, po to, kai dar kazka ten padare. Tai visos krikstynos virto i sioki toki sveikinimu koncerta ir visa baznycia tik trauke peciais ir purte galvas. Viena ponia pasislepusi uz kolonos sedejo atsukusi nugara i altoriu ir net sugebejo prisnusti su tuo tokiu galvos kritimu.

Zodziu, viskas uzsitese tiek ilgai, kad kazin ar cia gyvendama kita karta beiciau i baznycia. Taciau buvau nustebinta, kiek daug kinu atejo i misias. Zinant fakta, kad dauguma kinu priklauso komunistu partijai ir neuzmirstant to, ka reiskia priklausyti komunistu partijai, gerbiu kinu drasa.

Be to, tai buvo pirmos velykos, kai nesuvalgiau nei vieno kiausinio. Geda ko tais ima… Bet bijojau rizikuoti ir issivirti pries 2 men isigytus kiausinius. Per tiek laiko ir visciukai i broilerius pavirsti spetu…

Kolegė kinė sugalvojo, kad jai labai reikia vakarietiško vardo. Čia visi jie yra Tomas, Styvas, Saldainis (Candy) ar Lietus (Rainy). Kad durniems užsieniečiams būtų lengviau prisiminti. Tai va. Ji prašė, tai aš jai ir daviau. Gražus vardas Milda, ar ne? O dar kai pasakiau, kad Milda yra “meilės deivė”, tai ji negali to pamiršti ir vis man dėkoja. Nes aš gi faina…

Nera nieko baisiau, kaip kriziniai vyrai. Tie tokie virs 40, kurie is niekur nieko pradeda galvoti, kad “nu jau ne, as tai jau nepasensiu”. Ir pradeda elgtis net ne kaip 30meciai, o kaip fuksai univeruose. Pasidaro kieti, jauni, “ant visko deje” ir nu siaip, kruti. Turim toki cia ir kiniskajam ofise.

Vaikso biski kaip (naminis paukstis, nei joks kalenscikas) gaidys. Placiai skeryciojasi rankom, eina aplink visas ofiso panas ir mirksedamas aki sako: “Einam kada kavos, ok?” As jau ji pradejau ignoruoti, nes nu grynai eda jis man nervus.

Bet matomai kiekvieman ofisui reikia tureti bent viena GeniukaPisliuka.

Ir siandien suprantat musu jaunuolis ir ofiso paziba pamirso akinius. :D eina per visus vyresnius kolegas ir klausineja, ar nieks neturi jam akiniu paskolinti, bo nemato.

O kadangi cia visi jauni ir su kontaktiniais lesiais, dabar ofiso puosmena sedi pasistumes monitoriu i tolimiausia stalo kampa ir atsisedes jau taip toli, kad rankomis vos klaviatura pasiekia. Ir dar kai atsistojes issitiesia, jaunystes grupes Roxette maikute vos dengia bamba, plinkantis virsugalvis zele suteptas… Ai, kaip grazu…

Sestadieni valdzia paskelbe, kad isjungs komentavimo funkcija Weibo (kiniskas Twitter), kad apvalytu nuo “pliotku”. Kazkas kazka blogai ant valdzios parase, paskelbe “pliotkus” ir griebesi valdzia daryt tvarkos. Tai nuo sestadienio komentavimo po irasais funkcija neveike iki siandienos ryto. Bo isjungus komentarus, buvo pastebeta, kad staigiai nukrito Weibo akciju kursas. Vsio. Problema isspresta.

Siandien vel visi ir toliau laimingai komentuoja :)

Nu ir ka ne cirks.

Is karto atsiprasau uz svepluma, bet mano darbinis kompiuteris kalba tik kiniskai ir angliskai, o pasikeisti kalbos NEMOKU, nes ir Win kalba kiniskai. Taip visa neigali ir dirbu jau 6 savaites. Bet nieko, kaip suo pripranta kariamas, taip as pripratau prie programu kinu kalba. Varau “is atminties”. O jei jau visiskai viska uzlauziu, tada atsisuku i kinietuke ir sakau: klausyk, turi 30 laisvu sekundziu? O jei ji uztrunka ilgiau, cia jos problema, kad nemoka su kompais dirbti. Ar as cia atvaziavusi turiu juos mokyti dabar?!

Kaip ir kiekvienas NORMALUS darbuotojas,  darbo metu kartais skaitau tai, kas nera susije su darbu (as if nei vienas is jusu Delfio, 15min ir tt. nevartot ar jutubo darbe neziurit, neaiskinkit cia man). Nuotaikai praskaidrinti.

Nes o bet taciau kadangi sedziu komunizmo sirdyje, tai tie, kas siek tiek su Kinija susipazine, zino, kad ne visi interneto puslapiai padeda islaikyti harmonija visuomeneje ir tikslinga bei sekminga valstybes augima. Geda jiems! To pasekoje, sedint sios salies viduje, Google.cn yra nukreipiamas i google.hk (Honkonga) ir Gmail ne visada veikia, apie jutuba bei feisbuka gali pamirsti visai. Setono ismones! Blokuojam!

Tai suprantat dabar problema turiu. Gmail siandien nusprende veikti, kuo buvau labai patenkinta. Ir kai tik sutiksejo mano biologinis laikrodis pavadinimu “skaidrink nuotaika - skaityk google reader”, plodama katuciu verciu Google Reader. VEIKIA! Staigiai praverciau visus blogus, greitai apsisprendziau nuo ko pradeti ir tik spust, ir tik cakt, lentele:

Tas pats google translate vercia, kad kinietukai sako: “Sorry, something unexpected happened, and hindered the Google Reader to complete the request.”

P.S. Austrai, sugedinai :) Bet savaitinius blogo irasus publikuoja radio86.com ir radio86.lt

Labai išmoningai pasinaudodama savo žurnalisto kortele ir mojuodama savo kiniškos darbovietės pavadinimu sukuosi labai gerai aš čia.

Praėjusią savaitę ėmiau interviu iš visų čiut pagyvenusių moteriškių numylėtinių Il Divo. Šią savaitę siaučiau po restoranus. Darbiniais (aha aha) reikalais, apsilankiau 3 aukščiausios klasės restoranuose, Pekine. O jau apšokinėta buvau, oioi. Berniukai baltom pirštinėm mano paltą nešė, į taxi sodino ir klausė ar nenorėčiau dar stiklinės vandens. Tačiau būdama visiška savanaudė labai greitai apsisprendžiau, kuris restoranas gaus geriausią review. Aišku, kad tas, kuris man daugiausia davė :) Šiandien tokius pietus valgiau, kad net nežinojau ar taip šakutę laikau… Baisus kaimas turėjau pasirodyti… Bet už tą taurę ŠAMPANO dabar turėsiu atidirbti ir pasistengti…

Ai, ir jau beveik susidraugavau su spaudos kiosko pardavėju. Vos ne kasdien einu pirkti mados žurnalų. Gan nebrangūs čia jie. Tik kad užtaikau ant visokių nesąmoningų. Tai receptų pridėta, tai paveiksliukų su nėščiomis moterims. Vakar jau klausė mano naujas draugelis “Jų Es Ei?” (USA?) (Matomai stereotipas “durni amerikonai” egzistuoja ne tik Lietuvoje) Palinksėjau galvą. Nepradėsiu rėkti, kad kaimieti tu, ar nematai, kad aš lietuvė.

Ir dar. Prancūzai turėtų rasti būdą, kaip IŠMOKTI šnekėti angliškai. Vieno interviu metu kartais tikrai nesuprasdavau, ką tas vyras sako… “Hrab in avohado viz ksflsfhlshcihihaslh “  teks tas vietas iškirpti dabar. Nes tikrai nemanau, kad kinai gerai kerta prancūzišką akcentą :)

P.S. Pavadinimą tai grynai dėl intrigos tokį sugalvojau. Gi tikrai daugiau žmonių dabar eurovizija domisi, nei mano gyvenimu Kinijoje :)

Rūta: Klausyk, aš viršvalandžių turiu. Tai aš pasiimsiu kurią dieną laisvą, gerai?
Prodiuserė: aha aha aha.. gerai… bet ne.
Rūta: tai gerai, ar negerai?
Prodiuserė: gerai gerai, bet nežinau…
Rūta: tai gal man pas kokią kitą moterį eiti paklausti?
Prodiuserė: jo jo, gal nueik pas HR, nors ne.

Taip ir likau nieko nesupratusi. Gal kinų kalboje čia koks niuansas su tais „taip taip taip ne” yra? Dar neišsiaiškinau…

Ai, ir dar. Savaitgalį tikriausiai kad pradėsiu vizitu į pačią komunizmo širdį ir nu raudoniausią salę ant šios geltonosios žemės: NPC & CPPCC susitikimus. Komunistų partija pristatinės praėjusių metų apžvalgas, aptars esančią situaciją ir pristatys ateinančių 5 metų planus… Turėčiau iPad‘ą, tai tas devynias dienas, 5 valandas per dieną žaisčiau kokius tai „Angry birds”, ar ką. O dabar…

Kolega spėjo pasijuokti, kad būsiu visuose spaudos objektyvuose - viena šviesi galva juodulių jūroje (aš čia apie kinų plaukų spalvą, don‘t get me wrong…). „Žvaigžde tapsi per porą savaičių, o aš per 6 metus niekaip nepakylu aukščiau savo laidos rėmų.” Pac kalc.

Nu ką, pirma savaitė Kinijoje… Jau baigiu išmokti stumdytis. Kaip ir Šanchajuje, taip ir čia turiu būti baisi užsienietė ir stumti bobutes iš kelio. Bet kitaip tikrai neįmanoma. Vakar vos nepravažiavau metro stotelės. Stovi vidury durų ir nesitraukia. Tai kaip man jaustis. Čiut stumtelėjau. Sumurmėjo kažką. Bet patys, tai net neleidžia iš metro ar lifto išlipti, braunasi baisiausiai į vidų. Kova už būvį…

Dar labai negailestingai pradėjau naudotis savo balta oda ir šviesiais plaukais. Restoranams labai patinka, kad pas juos apsilanko vakarietis ar vakarietė. Tai labai maloniai priima, skuba, bėga. Aš jau net be eilės pradėjau kartais lysti. Nes jie patys pasitraukia, leidžia man praeiti. Tai ar aš stovėsiu ir sakysiu ne ne ne… Gal kas ir norėtų užvožti tokiai karvei, bet kas dabar vaikeli pasieks tos 180cm ūgio karvės galvą…

Prie įėjimo į darbovietę stovi apsaugininkai - kareivukai. Kiekvienam jų yra po kokį 12 metų. Tokie jaunučiai iš veidukų. Vienas jau draugelis mano. Šiaip įeiti galima tik su darbuotojo pažymėjimu. O mano draugas jo jau nebeprašo. Ir dar geros dienos palinki praeinant. ou jėėė… Bet šiaip tai užknisa su tais pažymėjimais. Kiek kartų pro juos eini, tiek jie prašo pažymėjimo. Paima jį, pavarto, pažiūri į veidą, į pažymėjimą, vėl į veidą. Neturiu aš tiek kantrybės su jais. Bet užtat kolega mane pamokė, kaip viso šito išvengti. Nuo šiol visuomet laikau nusitvėrusi savo palto apykaklės, neva tai šalta ir pažymėjimą laikau taip papų lygyje. NEI KARTO NEPRAŠĖ. Net rimtai nepažiūrėjo į pažymėjimą! O jau linksma, o jau linksma. Pakikenu į kumštuką viena eidama.

Dar baigiu įvaldyti išnaudojimo meną darbiniuose santykiuose. Perleidžiu darbus taip sakoma. Visuomet prašau pagalbos geriau angliškai šnekančio kinietuko. O jie pasakyti „ne” nelabai moka. Va ir šiandien nusiunčiau 20 nuorodų į įvairių grupių ir atlikėjų puslapius, kad surastų man jų kontaktus ir suderintų interviu. Tai Beijing Beatles intervas jau beveik suplanuotas. Ryt einu į Modernaus meno muziejų. Kažkokios parodos atidarymas. Mažos kiniškos rankytės pakaukšėjo klavišiukais ir suorganizavo man pakvietimą į spaudos konferenciją. Life is a dream :)

O šiaip Kinija nėra blogai. Oras, žinoma, kiek labai jau užterštas. Bet jei papučia vėjas, tai visas išmetamąsias dujas nupučia (tikriausiai link Korėjos). Ir išlenda saulutė. Gal reikėtų ir man tą kaukę ant veido nusipirkti. Čia labai visi nešioja. Grįžus į Suomiją plaučiai patirs šoką nuo gryno oro.

Kolegė negalėjo patikėti, kad Lietuvos ir Suomijos ežeruose galima plaukioti. Sakė sekanti kelionė bus į Europą. (ES turizmo ten kažkokia asociacija už kiekvieną atvykstantį kiną man galėtų pamokėti… Aš dar ne tokių dalykų galiu pripasakoti…)

Ir šiaip, pavasaris čia. Tai kaip kažkas iš draugų juokavo, kad pavasarį matysiu du kart. Vieną Kinijoje ir kitą - grįžusi į Suomiją.

Beje, nuomonė, kad visi kinai moka kongfu yra nesąmonė. Jie visi yra kulinarai.

Tai kaip gali susilaikyti, kai tokios braškės lentynoje guli. NIEKAIP. Užrašų skatyti nereikėjo, produktą matau. Tai ir nusipirkau. Bet jau skonis… Joks. Ir nežinau, ar aš ne iš tos vietos tas braškes pirkau, ar joms dar peranksti būti braškėmis, bet atsikandau ir nesupratau. Nei kvapo, nei skonio. Bet mini apelsinukai, tokie stiklinių kamuoliukų dydžio, arba tie maži maži slyvukai kaip būna, tai va tie skanūs. Dar reikia paklausti, ar juos su visa žieve ir galima valgyti. Nes bandžiau lupti ir nesilupa…

Čia mano draugė. Kad pozavo, kad pozavo. Iš kart supratau, kad būsim geriausios draugės. Ir tikrai neįsivaizduoju, ką ji čia turi ir ką su tais daiktais daro… Kišo į tokį varikliuką, gal lupo ar smulkino, nesupratau…

Na ir dar kurią dieną tikrai nusipirksiu va taip keptą bulvę… (Tikriausiai ten bulvė, ką aš žinau…) Matosi ten per apačią jis tą daiktą pakūrena ir va kepa taip bulves. Su lupenom, viską…

Ir dar ant rankos užsirašiau kaip kiniškai maišelis, nes vakar su pardavėja kol susikalbėjom… O va šiandien tik tris kartus pasakyti reikėjo. Ir suprato. Ruta - kinų kalba: 1-0.

Taip taip, porai mėnesių reikėtų keisti blogo pavadinimą, nes net 9 savaites praleisiu tarp mažų, geltonų kinų, pačioje politinėje Kinijos širdyje – Pekine.

Nuotykis, tai tolka tak… Linksmybės jau prasidėjo Helsinkio oro uoste. Vos praėjus pro vizų patikrą, kuri yra praėjus kokį trisdešimt terminalų, atsiveria visa galybė parduotuvių ir išprotėjusių azijiečių rojus. Antrasis duty free. Nieko ten mandriau, tik brangesnės parduotuvės. Nes bent jau kinai, tai elgiasi kaip naujieji rusai, mano gimtojo sodžiaus „gonščikai“ arba kaip sakė T. – bemoksliai emigrantai grįžę į Lietuvą. Perka VISKĄ ir į kainas net nežiūri. Vienos moteriškės apsaugos darbuotoja žadėjo neįleisti į lėktuvą. Atėjo su trim didžiausiais maišais, apsaugos darbuotoja sako neleisim, gi galima tik vieną krepšį turėti su savimi. Kinė šaukia, kad čia ne krepšys, čia plastikinis maišelis :) (Nesvarbu, kad į tą plastikinį „maišelį“ būtų galima 5 metų vaiką įkišti. Gaila, nebemačiau kaip pasibaigė, reikėjo lipti į lėktuvą ir užsiimti sėdynės rankenas, kad kaimynas neužimtų.

Bet pataikiau atsisėsti pačiame linksmybių epicentre. Lėktuvo gale sedėjom gal koks 10 ne-azijiečių. Likę – ekskursantai iš Kinijos. Kad ekskursantai, tai nusprendžiau pati, nes raudona, blizgančia striuke apsirengęs „suteneris,“ visiems susėdus į lėktuvą surinko ekskursantų bilietėlius. Ir visi ten vieni kitus pažinojo. Pasijaučiau sėdinti devintokų ekskursijos autobuse, važiuojančiame į jūrų muziejų (nesvarbu kur, svarbu kad veža).

Lėktuvas nespėjo pakilti ir prasidėjo balius. Iš maišėlių pradėjo traukti visokius užkandžius – nuo sausainukų, pyragaičių, iki dešrelių ir …. vištos kojelių!!! Taip taip, vištos kojelių, su trim pirštais ir nagais. Net nupurto prisiminus.

Vos pamatė stiuardesę, pradėjo prašyti alaus. Ji iš mandagumo atnešė vienam, kitam, paskui jau puse lėktuvo to alaus užsinorėjo. Nu ir pradėjo chebra gerti. Atsistoję sveikino vienas į kitą, kikeno. Nu tikras balius.

O kai gavom maistą, tai šalia sėdėjęs kaimynas su manim lenktyniavo. Bet tikrai. Taip žmogus skubėjo… Tik ta šakutė nelabai jo klausė. Aišku, būtų man lazdeles davę, kai dar nemokėjau jomis naudotis, tai būtų buvęs toks pats vaizdas.

Tada vėl linksmybių eilė einant į maisto prekių parduotuvę. Kolega buvo sakęs, kad labai netoli yra toks „marketukas.“ Nueinu, lyg ir ta vieta. Ale kur įėjimas. Žiūriu bobutė tokia lenda pro duris-kaldrą, galvoju lysiu ir aš. Nu ir vaizdas kaip Kauno bazėse. Vos praėjus kaldrą, stovi greito maisto pardavėjai. Kepa viską aliejuje ir ant pagaliukų sumovę pardavinėja. Nu galvoju eisiu toliau. Įeinu pro dar vienas, šį kartą jau duris – elektronikos skyrius. Nuo telefonų iki Panasonic siurblių (dar nebuvau mačiusi Panasonic siurblio). Lipu į antrą aukštą (nes valgyt jau noriu), o ten – dušo kabinos, klozetai ir t.t.. Trečias aukštas – garso įrangos, kolonėlės, mokrofonai ir … pianinai!!! Nu vos susilaikiau nenusipirkusi vieno. Galiausiai radau tą maisto prekių skyrių. Ir pasijutau kaip prieš 4,5 metų atvažiavusi į Suomiją. „Spėk pavadinimą ir pirk“. Tai gerai, kad yra produktų, ant kurių bent žodis užrašytas angliškai, tai tik tuos ir pirkau.

Spaudos kioskelyje bandžiau nusipirkti SIM kortelę telefonui.. Duoda pardavėjas man papildymą ir viskas. Sakau ne ne, SIM SIM SIM. Atidariau telefoną, rodau, tada jau suprato. Tada rodo į lentą. Ten surašyti telefonų numeriai. Kuo geresnis numeris, tuo brangesnis. Tai ėmiau pigiausią, už 65 juanius (apie 27litus). Tada pardavėjas paėmęs telefoną pradėjo grūsti tą kortelę į telefoną. Nu iš kart matau, kad ne taip. Sakau duok įsidėsiu (daugia gestikuliavimo ten buvo, nei žodžių). Neduoda. Nu galiausiai įgrūdo tą kortelę ir aš jau imu telefoną iš jo rankų. Rodo į mano ranką su pinigais ir sako, kad pirma pinigus duočiau, tada gausiu telefoną. Aš irgi taip daryčiau. Visi užsieniečiai vagys.

Vakarop kaip tikra moteris išėjau į Wandą. Prekybos centrą. Dydis tai gal kaip 1,5 Akropolio. O gražus, o blizgantis, o visko daug. McDonalds, KFC, Vero Moda, Crocs…

Bandžiau pavalgyti kiniškame greito maisto restorane (į tikrą restoraną dar nedrįstu eiti). Meniu viskas surašyta kiniškai. Paveiksliukai, kaip reikia manyti, gražūs. Dūriau pirštu į pirmą pasitaikiusį, sakau „duok tą“. Tai už 32 juanius (apie 13litų) gavau sriubos, salotų ir kiaulienos-ryžių-kiaušinių patiekalą, bei likau pusiau pavalgiusi. Kažkaip tokia tąsi kiaulienos šoninė ir nedakepęs kiaušinis (jis toks turi būti), labai jau „britkus“ buvo. Skanu, ir net labai, bet kai pagalvojau, kad tas kiaušinis ne toks ir nebegalėjau valgyti.

Prisipirkau veidui kaukių visokių. Tik reikėjo labai atsargiai pirkti, nes daugiau nei pusę kaukių – veido balinimui. O AŠ TO NENORIU. T. liepė pabandyti ant kokios kinės, ar tikrai balina :)

Oras Pekine visai neblogas. Vakar buvo –3,šiandien jau +5. Saulutė šviečia. Tik vėjas šaltokas. Lėktuvas nusileido 7 valandą ryto. Dangus mėlynas, taip gražu. Galvoju ką jie čia šneka apie tą užterštumą. Per viešbučio langą dar padariau nuotraukų. Bet viskas labai greit apsivertė. Išėjau į parduotuvę apsipirkti maisto, grįžusi dar numigau. Ir po daugmaž 6 valandų nuo pirmųjų nuotraukų padarymo, žiūriu per langą, kad virš gatvių jau kabo smogas. Reiks pirkti tą tokią kaukę ant veido, kad nenumirčiau. Čekidaut ze pikčarz: